Santrauka:
Jausmai — paralyžiuojantys matančią sielą,
bet ir kalbančią sąmonę.
A. Šliogeris „Kasdienybės metafizika“
Taip ir išeisiu
svarbiausio
Tau nepasakęs:
buvai akinanti
prabanga
nykiame kelyje —
ach tos protą
sujaukusios akys —
tokios artimos,
nors nutolusios
šviesmečiais —
gelmės bedugnės,
kartais užtemdytos
liūdesiu,
žvelgiančiu į niekur,
akimirksniui
sustingusios į nebūtį...
Staiga nubudusios,
kibirkščiuojančios,
įdeginančios aistros perštinčius
įdagus tylinčioje sieloje.
Neklausyk ką ištars
mano sąmonė,
parinkusi tinkamus
gražiausius žodžius,
jais tikėti negalima,
nes jie gesina sielos virpesius —
jie vieninteliai tikri — nemeluojantys,
juk tyla neapgaulinga,
įsiklausius į ją,
suprasi ko nėra žodžiuose,
netgi dabar — kiek jų daug,
bet tarpuose tarp jų
yra daugiau
spengiančios tylos...
Taip ir išeisiu
svarbiausio
Tau nepasakęs...
jau vėlu, jau vėlu...
tai tik virpesiai,
susitaikiusios su lemtimi,
bekalbės ir begęstančios
sielos...
Ražas
2018-11-13 12:26:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-11-13 21:28:05
Magiškos, pasiekiančios kitų širdis, eilės
Visų pirma niekada nebūna vėlu perduoti savo sielos virpesius.
Daugiau optimizmo!
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-11-13 19:37:11
Kažin, ar aistra yra tylėjimu įprasminama, gal jos garsai yra unikali giesmė be visuotinai priimtų žodžių. Tekstas svarus, mąslus ir labai vyriškas. Reta dermė, bet užburianti.