Taip ir išeisiu
svarbiausio
Tau nepasakęs:
buvai akinanti
prabanga
nykiame kelyje  —
ach tos protą
sujaukusios akys —
tokios artimos,
nors nutolusios
šviesmečiais —
gelmės bedugnės,
kartais užtemdytos
liūdesiu,
žvelgiančiu į niekur,
akimirksniui
sustingusios į nebūtį...
Staiga nubudusios,
kibirkščiuojančios,
įdeginančios aistros perštinčius
įdagus tylinčioje sieloje.
Neklausyk ką ištars
mano sąmonė,
parinkusi tinkamus
gražiausius žodžius,
jais tikėti negalima,
nes jie gesina sielos virpesius —
jie vieninteliai tikri — nemeluojantys,
juk tyla neapgaulinga,
įsiklausius į ją,
suprasi ko nėra žodžiuose,
netgi dabar —  kiek jų daug,
bet tarpuose tarp jų
yra daugiau
spengiančios tylos...
Taip ir išeisiu
svarbiausio
Tau nepasakęs...
jau vėlu, jau vėlu...
tai tik virpesiai,
susitaikiusios su lemtimi, 
bekalbės ir begęstančios
sielos...