prie skruosto glus sužvarbęs lango stiklas
ir didį sielvartą vien vėjai apraudos...
ir liksiu vienas, lyg vėdrynas dykroj,
o kaltės jausmas audronaša lakios;
tave mylėjau ir buvau beprotis
karštiems jausmams lakdinant į tave...
bet negalvojau, kad tave išduosiu,
kada tapai man kelrode žvaigžde...
-------------------------------------------------
bet kažkodėl suprantame, kaip klydom,
tiktai kitus įskaudinę, vienok...
nes kančiose stiprybės gal pristigę,
blaivias mintis prarandame tiesiog...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2018-11-11 17:56:04
Prie lango kažkaip gimsta tikrai jausmingos mintys. :)
Jausmingai susiskaitė!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-11-11 12:25:57
Taip jau yra. Atgailaujantis...Iš klaidų mokomės
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2018-11-11 11:17:09
Tas rymojimas prie lango lyg stovėjimas ant slenksčio apmąstant, kaip buvo, yra ir bus. Tai asmeniška, bet kartu ir bendražmogiška.