prie skruosto glus sužvarbęs lango stiklas
ir didį sielvartą vien vėjai apraudos...
ir liksiu vienas, lyg vėdrynas dykroj,
o kaltės jausmas  audronaša lakios;

tave mylėjau ir buvau beprotis
karštiems jausmams  lakdinant į tave...
bet negalvojau, kad tave išduosiu,
kada tapai man kelrode žvaigžde...
-------------------------------------------------
bet kažkodėl suprantame, kaip klydom,
tiktai kitus įskaudinę, vienok...
nes kančiose stiprybės gal pristigę,
blaivias mintis prarandame tiesiog...