Skiriu V. A.  
              Epizodas iš 1972 m.


Kiek daugel kartų atsidusdavau tavim, alėja!
O gatve mano nuostabi, pirma, švenčiausia...
Dievuli, tegu nieks daugiau manęs neklausinėja,
Kokie turtai žmogaus pasaulyje didžiausi.

Nešiojau aš tave kaip kūdikį ant rankų neša
Bijodamas, kad neiškristų, kad netekčiau.
Niūniuodamas sugrįždavau mintim į gimtą kraštą
Tikėdamas, kad sapnuose neklystu.

Ir štai dabar, po metų tiek, aš jau bijau sapnuoti-
Nejaugi vėl Kaune? O  nuostabi alėja!
O Jūs štai klausiat, ponai, kuo turtus matuoti?
Tik ne sapnais,  ne auksu, tik ne  nostalgija.

Paskambinki, alėja, man Varpu Vinco Kudirkos.
Aš sugrįžau. Aš čia. Ir džiaugsmas seną vilką virkdo...


Vilnius (Naujininkai)
2006 11 04