Šventas abrozas, gryčia sana,
Motinėlės cik lova medzinė,
Jau kadaisa išajo mama,
Cik dzvi gulbės dar plauko Gulbynėj.
Nemeluok paci sau, kad ramu,
Cik biskucį man prieteliau ilgu,
Šventų dzien cik giesmė angelų
Ir karoliai suirį an smilgų.
Greitai Vėlinės, žvakės žibės,
Sanas kapas dar rūtom apsėtas,
O gryčiukėj an sienos gembės,
Motinėlės šventdzienis aprėdas.
Vėl ir vėl aš rožančių imu,
Rutulukai ridenas tarp pirštų,
Nepareisu taku link namų,
Nestovėsiu ant sanojo cilto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-29 21:35:33
Artėjant Vėlinėms, kai kas. pasinaudoję savaitgaliu, jau aplankė toliau esančius Tėvelių kapus. Plevenant žvakių liepsnelėms, prisiminė tuos, kurių jau nėra šalia, tai buvusius kaimynus, net bendraklasius.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-10-29 10:43:40
Artėjančių Vėlinių nuojauta - sudėtinga žinoti, kad niekas senuosiuose namuose jau nelaukia, kad tik žvakelę uždegsime ant brangiausiųjų žmonių kapų...