Šventą dieną, kai augalai keičia spalvą
ir tautos aruodai gausėja –
o taip būna tada, kai į dangų paleidi vėją –
sutinku į namus grįžtantį augalų kirtėją.
Jis nešasi ką tik nukirstą kopūsto galvą:
nuo jos žemėn varva dangaus kraujas –
šelmiškai šiltas lietus, apliejantis jas
rausva spalva – liepas, gatves ir kalvą.
Virš jų debesys smagiai lekia į Pietus,
kad užleistų rudeniui laiką – jis naujas.
Žaidžia vaikai, prisipylę lietų į saujas,
ir liūdesiui nebelieka Žemėje vietos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-10-22 10:40:24
Aruodai, naudmenos, augalijos kaita… Ir ta vaiski rausva spalva iš rudenio paletės.
Bet už šitų gamtinių simbolių gali slypėti visuomeniniai dalykėliai. T. y. kai kas bendresnio.
Vien jau į dangų paleisti vėją ką reiškia… Galbūt – kalbėti niekus, o jei ne kalbėti, tai veikti. Žiū, kyla atominis grybas, na, tegul debesėlis, bet su kvapeliu.
Rausvas lietus, vaikų žaidimai, liūdesio atsitraukimas – ar tai negali būti siaubo pradžia? Raudonojo teroro naivus nesupratimas?!
Rodos, eina kirtėjas per kopūstų lauką…
Galima skaityti (suvokti) tiesiog kaip spalvingą išmonę. Prieš tai išdėstytus būgštavimus paneigia šelmiškumas... tai jau ir nežinau. Greičiausiai baisiai klystu.
Bet mane kankina semiotiniai pančiai – visur prasmės, visur simbolika.
Pagarbiai – vasarinis Kopūstas, rudenį virtęs Moliūgu
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-21 15:19:27
Originalios bei įdomios eilės su potekste. O kokia ta potekstė - priklauso nuo kampo, kokiu kampu į ją žiūrėsime.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-10-20 12:53:31
Tikrai neliūdna nors ir nukirsta galva...