Šventą dieną, kai augalai keičia spalvą
ir tautos aruodai gausėja –       
o taip būna tada, kai į dangų paleidi vėją –
sutinku į namus grįžtantį augalų kirtėją.
 
Jis nešasi ką tik nukirstą kopūsto galvą:
nuo jos žemėn varva dangaus kraujas –  
šelmiškai šiltas lietus, apliejantis jas  
rausva spalva – liepas, gatves ir kalvą.
 
Virš jų debesys smagiai lekia į Pietus,
kad užleistų rudeniui laiką – jis naujas.
Žaidžia vaikai, prisipylę lietų į saujas,
ir liūdesiui nebelieka Žemėje vietos.