Išeik, artiste, į pasaulio sceną
Ir nusilenkęs tyliai pasakyk,
Aš mirštu čia dėl jūs kas dieną,
Kad jūs pabustumėt kasryt.
Manoji misija taip sudėtinga,
Kaip sudėtingas gali būt žmogus,
Nes jam atrodo, kad jam visko stinga,
Nors viskuo pasirūpino Dangus.
Žmogau, kad būtum tu protingas,
Nerūstintum nei Dievo, nei manęs,
Aš tiek daug žodžių išminties teisingų
Jau išsakiau ir negirdžiu tavęs.
Ach žodžiai žodžiai, ar beišgirsti gali,
Širdis, kuri apnuodyta juodos minties,
Ir pamaitinti niekas jos negali,
Nes trūksta duonos, išminties.
Todėl dar kartą mirštu scenoj,
Darkart kartoju tuos pačius žodžius,
Žmogau, gyvenimas yra tik vienas,
Gyvenki už mane ir už visus kitus.
poeta
2018-10-12 22:00:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-16 10:19:06
Išminties kupinos eilės.
Tačiau bėda yra tame, kad žmogus patiki tik tada, kai likimo pirštas atsisuka į jį patį.
C'est la vie!