ruduo 
susigūžiu nuo žvarbos
panyru į vaizdinius išplaukusius baltom burėm
iš to laiko kai šaltis atgindavo prie mamos kūno

susirangau į kamuoliuką  
įbedu nosį į jos pažastį
salsvo prakaito kvapas apgaubia lyg šarvas
jaučiuosi tokia saugi

ilgiuosi to kvapo ir jausmo
ir rytinio jos niūniavimo virtuvėje
paslapčia nuklausytų pokalbių su močiute
tylaus švilptelėjimo po langais 
grįžtant iš naktinės pamainos
laukdavau tų akimirkų 
jos dvelkė pakalnutėm 
toks mano laimes kvapas

krūpteliu 
kažkas švilptelėjo
krūtinėj keistai dilgteli 
tai tik vėjas akomponuoja mano ilgesiui
kuris nuveda į amžinybės miestą
ten matau mamą geltona krempleno  suknele
  
saugau ją
kartais apsivelku
ji man tinka
klegant  dukroms 
nusišypsau savo vaikystei ir pagalvoju
kažin kurią mano suknelę išsaugos jos

ruduo
o taip šilta...