geltona suknelė
ruduo
susigūžiu nuo žvarbos
panyru į vaizdinius išplaukusius baltom burėm
iš to laiko kai šaltis atgindavo prie mamos kūno
susirangau į kamuoliuką
įbedu nosį į jos pažastį
salsvo prakaito kvapas apgaubia lyg šarvas
jaučiuosi tokia saugi
ilgiuosi to kvapo ir jausmo
ir rytinio jos niūniavimo virtuvėje
paslapčia nuklausytų pokalbių su močiute
tylaus švilptelėjimo po langais
grįžtant iš naktinės pamainos
laukdavau tų akimirkų
jos dvelkė pakalnutėm
toks mano laimes kvapas
krūpteliu
kažkas švilptelėjo
krūtinėj keistai dilgteli
tai tik vėjas akomponuoja mano ilgesiui
kuris nuveda į amžinybės miestą
ten matau mamą geltona krempleno suknele
saugau ją
kartais apsivelku
ji man tinka
klegant dukroms
nusišypsau savo vaikystei ir pagalvoju
kažin kurią mano suknelę išsaugos jos
ruduo
o taip šilta...