Kai imi skęsti toj jausmų jūroj,
Traukia gilyn ši paslaptis,
Skruostą suvilgo ašaros sūrios,
Niekas nežino, ko tu verki.
Aukštai pakilus rytmečio saulė
Šildo, gaivina mūsų pasaulį,
Reik atsitiesti, reik vėl eiti,
Reik vėl ieškoti, rasti, apeiti.
Didis pasaulis, praeivių minios,
O aš blaškausi, kaip tik ką gimus,
Gal kažkas juokias, gal kažkas verkia,
Kaip išlaikyti savąją vertę.
Žinau, šioj žemėj aš piligrimas,
Tai mano kelias, mano likimas,
Teko ragauti skonių visokių,
Palikau raugo duonelei sočiai.
poeta
2018-10-06 00:01:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-10 21:20:07
Prasmingos eilės.
Norime to, ko neturime. To, ką turime, nevertiname, kol netenkame. Bet žmogus toks jau netobulas. Greit viską pamirštame ir vėl sukasi tas pats ratas iš naujo…
Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo. (J. V. Gėtė.)
Taip ir blaškomės, ieškodami nežinia ko, kartais prarasdami tai kas gyvenime gal būt ir buvo tas ko mes ieškojome.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-10-08 15:01:33
Visi esame piligrimai, tik ieškojimų keliai skirtingi, nes likimas ne visiems vienodai atseikėja..
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-10-07 10:53:57
Gyvenimo kelias tuo ir gražus, patrauklus, kad reikia ir blaškytis, ir atsitiesti... Tikėti ateities vizija lemta.