Kai imi skęsti toj jausmų jūroj,
Traukia  gilyn ši paslaptis,
Skruostą  suvilgo ašaros  sūrios,
Niekas nežino, ko tu verki.
 
Aukštai pakilus rytmečio saulė
Šildo, gaivina mūsų pasaulį,
Reik atsitiesti, reik vėl eiti,
Reik vėl ieškoti, rasti, apeiti.
 
Didis pasaulis, praeivių minios,
O aš blaškausi, kaip tik ką gimus,
Gal kažkas juokias, gal kažkas verkia,
Kaip išlaikyti savąją  vertę.
 
Žinau, šioj  žemėj aš piligrimas,
Tai mano kelias, mano likimas,
Teko ragauti skonių visokių,
Palikau  raugo duonelei sočiai.