Gražu matyt, kai bunda ryte miškas
Ir glosto eglę saulės spindulys,
Rasos lašeliai ant šaltekšnio tviska,
Visus iš aukšto sveikina pušis.
Šviesos upeliai šakomis nuplaukia
Žemyn, žemyn ir liejasi upe.
Niūri tamsa už kelmo kažko laukia,
Bet neilgam, bus greitai išguita.
Voratinklis beržo lapelį guodžia:
Pabūki mano lopšyje ilgiau,
Žeme atšliaužti gali šaltas gruodas,
Baloj supūt po rudenio lietaus.
Tik lapams kas, jie kloja dienai taką,
Spalvotą kilimą po raustančiais klevais.
Pašildys saulė ir rudeninį kvapą
Žmogui praeinančiam pasveikinti paskleis.
Minutę stabteliu. Jautiesi čia toks savas.
Rodos, kiekvienas medis linki tau vilties.
Ranka paliestum ir ištartum „Labas!“
Prabudusiems pirmiesiems po nakties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-10-04 17:20:17
Puiki lyrika žvelgiant į rytmečio saulės nušviestą mišką...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-03 23:21:34
Gražiai atskleistas miško budimas.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-10-02 16:57:40
Voratinklis beržo lapelį guodžia:
Pabūki mano lopšyje ilgiau,
Kaip miela