Gražu matyt, kai bunda ryte miškas
Ir glosto eglę saulės spindulys,
Rasos lašeliai ant šaltekšnio tviska,
Visus iš aukšto sveikina pušis.
 
Šviesos upeliai šakomis nuplaukia
Žemyn, žemyn ir liejasi upe.
Niūri tamsa už kelmo kažko laukia,
Bet neilgam, bus greitai išguita.
 
Voratinklis beržo lapelį guodžia:
Pabūki mano lopšyje ilgiau,
Žeme atšliaužti gali šaltas gruodas,
Baloj supūt po rudenio lietaus.
 
Tik lapams kas, jie kloja dienai taką,
Spalvotą kilimą po raustančiais klevais.
Pašildys saulė ir rudeninį kvapą
Žmogui praeinančiam pasveikinti paskleis.
 
Minutę stabteliu. Jautiesi čia toks savas.
Rodos, kiekvienas medis linki tau vilties.
Ranka paliestum ir ištartum „Labas!“
Prabudusiems pirmiesiems po nakties.