Na, ir  kaip netikėti 
Į ištarto žodžio tiesas? 
Kvėpuoja kaip atlaidai. 

Ir vėl matau, ir vėl, ir vėl, 
Kaip Petras Cidzikas 
Per Maskvą eina. 
Pritilo Putinas, 
Pritilo cerkvės... 
Nemato jie žmogaus. 
O man atrodo, 
Kad atgal, atgręžęs kojas, 
Per nykumą sugrįžta Jėzus Kristus. 

O kalnai kalneliai, 
Ir netgi tie, kurie ant jų! 
Aš iš tiesų, kaip kad anksčiau, 
Taip ir dabar, 
Sapnuoju komunistą… 
Parėmęs Jėzaus Kristaus kryžių, 
Einu į tiesą žodyje, 
Į viltį ateities. 

Kažin, kiek amžių mirti dar reikės, 
Kol vienąkart, teisybė pasikėlus, 
Ne žvakėmis; 
Bent jau kaip Paukščių Takas švies... 
Tegu neryškiai, bet... vis tiek. 

Na, o toliau? 

TOLIAU SVAJONĖMIS GYVENTI NEIŠMOKAU,. 
NEBENT TIK PO MIRTIES.. 
Užtat geriau, aiškiau matau, 
Kaip Petras Cidzikas su Kristumi 
Per Maskvą eina.