kaip viską ėda tuščiaspingis
žvakučių liepsnose tie vartai nebūtin
aš atnešiau tau savo ūką
spindėt mylėt ir nenutilt
tuščia kaip atgaiva vienuoliui
kaip prakeiksmas būties
tuščia pakilus virš bedugnės
spengimas ausyse vilties
girdi kažkur kometos šlama
nespėjau pasivyti uodegos
jos lekia ten kur vis dar gera
spindėt mylėt ir nenuvilt
taip viską ėda tuščiaspingis
manų sekundžių šviesmečiams nereik
myliu spindžiu ir nenutylu
dar spengia žvakė ateities
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-09-26 09:59:49
...mums svarbu meilės gelmės iš praeities...mums svarbu neišmatuoti toliai ateities...tiek daug ir tiek mažai - spindėti...