kaip viską ėda tuščiaspingis
žvakučių liepsnose tie vartai nebūtin
aš atnešiau tau savo ūką
spindėt mylėt ir nenutilt

tuščia kaip atgaiva vienuoliui
kaip prakeiksmas būties
tuščia pakilus virš bedugnės
spengimas ausyse vilties

girdi kažkur kometos šlama
nespėjau pasivyti uodegos
jos lekia ten kur vis dar gera
spindėt mylėt ir nenuvilt

taip viską ėda tuščiaspingis
manų sekundžių šviesmečiams nereik
myliu spindžiu ir nenutylu
dar spengia žvakė ateities