Nužydėjo pelynų aitra,
Išbučiavo jau pievas bitelės,
Laiko virsmo margam atspindy
Gervių virtinės ruošias į kelią...
Nei tu vėjo išbartas buvai,
Nei sustojai ties medžio dejone,
Atminimų žali mezginiai
Dar tau vasaros mena klajones.
Jei raibi akmenėliai laukų
Dar privers susikaupt valandėlę...
Kaip išeit vasarėlei sunku,
Kai nutįsta rudeniai šešėliai...
Trapiam medžių pavėsy verkiau,
Nenustygstantį nerimą tramdžiau...
Kaip sunku būt vienam, vienišam –
Jau vorai čia voratinklius audžia...
Širdį degins šermukšnių ugnis,
Patikėk, jautrios sielos suklūsta...
Žaižaruoja po langu klevai
Ir nostalgija dvasią užplūsta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-26 13:23:50
Vaizdingos eilės, gražios metaforos.
Kaip išeit vasarėlei sunku,
Na, vasarėlei gal ir ne taip jau sunku išeiti. Sijoną pasiraitys, kad rasa nesušlapintų padalkų ir pasileis per laukus, pamodama gėlėta ranka. O mes tai tikrai laistysime ilgesį ant kiekvieno kampo ir lauksime grįžtančios.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-25 14:45:41
Patikėk, jautrios sielos suklūsta...
Suklusau ir nostalgija užplūdo... Dėkui už gražų rudens paveikslą.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-25 14:11:17
Puikiai.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-09-25 08:16:03
Suklusau...užplųdo vaizdiniai...lengvutė melancholija...ačiū