Nužydėjo pelynų aitra,
Išbučiavo jau pievas bitelės,
Laiko virsmo margam atspindy
Gervių virtinės ruošias į kelią...
Nei tu vėjo išbartas buvai,
Nei sustojai ties medžio dejone,
Atminimų žali mezginiai
Dar tau vasaros mena klajones.
Jei raibi akmenėliai laukų
Dar privers susikaupt valandėlę...
Kaip išeit vasarėlei sunku,
Kai nutįsta rudeniai šešėliai...
Trapiam medžių pavėsy verkiau,
Nenustygstantį nerimą tramdžiau...
Kaip sunku būt vienam, vienišam –
Jau vorai čia voratinklius audžia...
Širdį degins šermukšnių ugnis,
Patikėk, jautrios sielos suklūsta...
Žaižaruoja po langu klevai
Ir nostalgija dvasią užplūsta...