Tu – paslaptis.
Kai nieks tikrai nemato,
Aš iš komodos traukiu marškinius, kuriuos kadais vilkėjai.
Ten užsilikęs tavo kūno kvapas,
Nors audinys išdrižęs, papilkėjęs.
Ten dar jaučiu išlikus švelnią gyvą šilumą –
Lyg tik tik atėjęs išsinėrei,
Vėl mažos sagos mano delną svilina
Ir ilgesys akies kamputy žėri.
Kai nieks nemato,
Marškinius aš glostau,
Glaudžiu prie veido.
Sulankstau ir paslepiu.
Gerai, kad niekas jų nešiot netrokšta.
Išsivadės,
Bet ne artumo paslaptys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-26 08:40:42
Nenuginčijamas meilės įrodymas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-25 14:33:00
Kiek šilumos ir meilės! Labai gražu.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-09-25 05:23:51
Jei būta meilės, ji niekur negali dingti, ja tikime, ją jaučiame visais kūno pojūčiais, jos ilgimės, apie ją kalbame lyrikos posmais, dainuojam dainas, netgi tylim. Pažinęs meilę, žmogus yra turtingas, laimingas. ir gražus.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-24 14:39:10
mylimo žmogaus ir dėvėti marškiniai kvepia.