Tu – paslaptis.
Kai nieks tikrai nemato,
Aš iš komodos traukiu marškinius, kuriuos kadais vilkėjai.
Ten užsilikęs tavo kūno kvapas,
Nors audinys išdrižęs, papilkėjęs.
Ten dar jaučiu išlikus švelnią gyvą šilumą –
Lyg tik tik atėjęs išsinėrei,
Vėl mažos sagos mano delną svilina
Ir ilgesys akies kamputy žėri.
Kai nieks nemato,
Marškinius aš glostau,
Glaudžiu prie veido.
Sulankstau ir paslepiu.
Gerai, kad niekas jų nešiot netrokšta.
Išsivadės,
Bet ne artumo paslaptys.