Apgaubi pečius lengva skara,                     
nakties tamsa tyliai šnabžda –                     
esi būtybė žemėje menka,                              
neišvysi kur žvaigždė krenta.                 

Priglundi prie klevo liemens,
kūnas pajunta kamieną šaltą,                                        
rytoj girdėsi žiogai skardens –                                          
rankos primena praėjusią dieną.
............................................              
Tėviškės nakties tyla ramina,                             
vėsi rasa gaivina kojas – basas,                                
glosto pakilusio menulio šviesa
ir poilsiui nurimo neilstantis vėjas...                    

2000 m.