Tėviškėje...
Apgaubi pečius lengva skara,
nakties tamsa tyliai šnabžda –
esi būtybė žemėje menka,
neišvysi kur žvaigždė krenta.
Priglundi prie klevo liemens,
kūnas pajunta kamieną šaltą,
rytoj girdėsi žiogai skardens –
rankos primena praėjusią dieną.
............................................
Tėviškės nakties tyla ramina,
vėsi rasa gaivina kojas – basas,
glosto pakilusio menulio šviesa
ir poilsiui nurimo neilstantis vėjas...
2000 m.