Lyg būtum neišėjęs
Tyri kaip krištolas pušų sakai
Ir kadagiais pakvipęs vėjas...
Tu žodžių man tiek daug sakai –
Lyg būtum niekur neišėjęs...
Kai tapsiu ašara maža,
Tarsi švytuoklė supsiuos tyliai...
Iš netikrumo, pažadų
Žvaigždė nukris kažkur nebyliai...
Rudens rūkai apgaubs mintis –
Tu būsi atviras pasauliui...
Drebės gal žemė, gal širdis,
Tačiau ims šviest skaisčiau dar saulė.
Ir žodžiai tie neges nakty –
Aitrumas kadagių nestebins,
Aš jausiu juos dar vis širdy,
To balso tembras degs kaip degęs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-13 14:06:04
Žodžiais nenusakomas jausmas, perskaičius šias eiles.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-11 19:31:28
Priglausiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-11 11:49:24
Jautrios, ilgesingos ,puikios eilės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-09-11 07:57:49
Įtaigi lyrika, jautriai skambantys žodžiai....
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-09-11 07:57:40
AČIŪ....pajauta kalba mums, Jie neišėjo...kaip ir kadagiai....nuo pradžių pradžios - mūsų širdyse...