Klaupiuosi vėl prie tavo, Būtie, kojų,
Lemties kiek skirta – nežinau.
Skubrias dienas ir nemigą aukoju –
Eilėraščius kaip laiškus tau rašau.
Sušilti atėjau – taip žvarbsta rankos,
Ir drasko sielą prietema žalsva...
Vėl klauptis prieš tave, Būtie, man tenka,
Margom spalvom nudažė širdį dargana...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-09-05 14:06:45
jautru, jausminga, gyva...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-05 11:58:10
Tikros išjaustos, nereikia kurti, pačios pasirašo.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-09-05 11:42:31
Kūryba, eilėraščiai tikrai kartais pareikalauja labai daug aukų, net viso gyvenimo, nors patys sau nėra joks tikslas, o tas būties siekinys švyti tolumoj kaip nepasiekiamas kalnas. Įtaigu.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-09-04 20:26:13
Ruduo...laiškai eilėraščiais suklaupę širdį virpins...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2018-09-04 16:48:36
Po darganos juk paprastai nusigiedrija...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-04 13:14:13
Širdies krauju rašytos eilės.
Būtie, būk gailestinga!