Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie kvailumą.
Tarp vasaros ir rudens – jaukus, geras metas. Miestely atlaidai, jau po visam, bet žmonių dar daug. Jau keletą metų negyvenamos trobos durys plačiai atvertos, viduj kažkas skambiai juokiasi. Į nešienautą kiemelį iškurna ryškių, rėkiančių spalvų drabužėliais aprengti trys vaikai, visi vienodi, mėlynakiai, storuliukai kaip vienos ankšties pupos, sveikata trykštančiais žandais, sugriūva į žolę ir skambiais, betarpiškais, nuoširdžiais balseliais užgieda: Pulkim ant kelių visi krikščionys...
Tai  taip netikėta, kad žmonės gatvėj stoja ir žiūri. Trobos tarpdury pasirodo moteris, su rūpesčiu nužvelgia kiemelį – ar neskriauudžia kas jos vaikų? Tada atsigrįžta į žmones: A velni matot? Ko įsistebeilijot? Vakų namati?
Nesmagiai pasijutę žmonės nueina, nusinešdami tą vaizdą, giesmę. Iš tiesų, ko tik jie tame  namely nematę?
Kai Kazelis apsivedė su Zose, daugelis sakė – kvailys. Gražus, juodas garbanotas, linksmas, protingas vaikinas! Geras, viso miestelio mylimas, paprašytas niekam neatsisakantis pagelbėti ir še tau, vedė kvailelę. Gal tik vieną ydą turėjo – buvo mažas, smulkus ir apsiriko rinkdamasis,  pamilo ne pagal save gražiausią miestelio mergaitę, aukštą, liekną, o ši šokiuose viešai iš vaikino pasityčiojo ir dar jautėsi esanti labai gudri ir šauni.
Dirbo Kazelis kultūrnamio katilinėj – kur daugiau kaime galėjo dirbti, mokslų nebaigęs, fiziškai netvirtas. Labai pravertė, kad ne kasdien į darbą reikėjo eiti, o ir netoli, džiaugėsi, kad kino filmus galėdavo veltui pažiūrėti ir namo parbėgti, nes ir ten būdavo labai reikalingas vienam po kito gimus vaikams. Ne paslaptis, Zosei nelengva buvo tvarkytis, pačios protelis tebebuvo kaip vaiko. Paklausė kažkas Kazelio, ar esąs laimingas: O kas galėtų būti laimingesnis – esu mylimas...
Vaikus kaimynai vadindavo peliukais, nes visi jų drabužėliai būdavo pilki – atnešdavo moterys savo vaikų išaugtų marškinėlių, kelnyčių, suknyčių, gražių gražiausių, išskalbtų, išlygintų, tai dar ir pasiuvinėtų, bet Zosė sukraudavo visus juos į vieną didelį katilą, baltus ir spalvotus, o tai ir juodus, išvirindavo pamuilėse ir visi tapdavo pilki. Sakydavo: Muna vaka nadėvės svetima bruda, narek munij svetima ligų užkrata.
Iš tiesų, Zosės vaikai augo, kaip reta, sveiki.
Mokslai sekėsi sunkiai, bet niekas šeimoje to neėmė į galvas, tegu daro mokytojai, kaip jiems reikia – rašo trejetus su taškeliu ir kelia į kitą klasę, jei nori, tegu palieka antriems metams. Išvežė į protiškai atsiliekančių mokyklą – internatą, bet jie pabėgdavo. Kiekgi galima vežioti atgal? Tais trejetukais su tašku perlipę iš klasės į klasę gaudavo aštuonmetės baigimo pažymėjimus ir juos palikdavo ramybėje.
Kazeliui vienam reikėjo duonutę uždirbti. Nesiguodė, ir sirgdamas eidavo į darbą, kai jau nebepaėjo, ne laikas buvo pradėti gydyti. Likę našlaičiais, visi pamatė tikrą vargą, kol susiprato kolūkio valdžia, įdarbino Zosę kiaulių fermoje, pavedė  nesudėtingus darbus, kuriems didelio proto nereikia, o atlyginimai fermų darbininkų nemaži buvo. Atkuto Zosė.
Šėrėjos netruko pastebėti, kad gavusi atlyginimą, prisipirkusi produktų, Zosė neidavo tiesiai namo, sugrįžusi į fermą susidėdavo kas skaniausia į savo spintelę ir kaskart, atėjusi į darbą, kirsdavo sau dešras, saldainiais prisikąsdama.
Ėmė moteriškės Zosę gėdinti, kad vaikai alkani namie laukia. Ji tylėdavo ir pavalgyti nuslinkdavo, kai niekas nematydavo. Užklupta atsikirto: Kas munij rūp? Būs tėvas motinoms i prisivalgys!
Sočiai pavalgydama suapvalėjo Zosė, padailėjo. Sykį parduotuvėj ją užmatė senokai bemačiusi moteriškė ir nusistebėjo, kad taip išstorėjusi. Ir kitos ėmėsi apšnekinėti, nekreipdamos dėmesio, kad Zosė tai girdi. Neiškentusi ši nužvelgė moteriškes, kaip tyčia tuokart visas liesas, ir paklausė: Vo kas jumis nužinda?
Kad įsižeidė, kad įsikatėjo!
Viena iš vyriausių dukterų, Vandutė, sumanė ieškoti teisybės. Nuėjo pas kolūkio pirminiką, bet tas, išklausęs jos skundą, tik skaniai nusijuokė.
Nuvažiavo Vandutė į rajoną, ten daug žadėjo, bet nieko nedarė.
Nežinia, ar pati sugalvojo, ar kas juokais patarė, niekam nesisakiusi išvažiavo Vandutė teisybės ieškoti į Maskvą. Rusiškai kalbėti nemoka, keli turėti rubleliai greit pasibaigė, nakvodavo traukinių stotyse, o kur tos valdžios ieškoti, niekas negalėjo pasakyti. Žinoma, pakliuvo į miliciją. Vargo žmonės, kol išsiaiškino, kas ji tokia, iš kur. Paskambino į kolūkį, atsiliepė partorgas, prisipažino, kad jų žmogus, bet griežtai atsisakė atsiųsti mašiną Vandutės parsivežti – pati darbymetė, o ir tokiai tolimai kelionei tinkamos mašinos neturi.
Dieną kitą laukė partorgas suskliaudęs ausis, kol gavo žinią iš Maskvos, kad didelis milicijos viršininkas važiuoja komandiruotėn į Klaipėdą, jis ir parveš Vandutę – pasitikit ir pasirūpinkit, kad daugiau tokių šposų nekrėstų: Patikrinsim.
Kolūkio kontoroj vyko civilinės gynybos mokymai, susirinko nemažai žmonių. Sužinojęs, kad Vandutė grįžta, susirūpinęs partorgas ne tiek tos gynybos moko, kiek, vos tramdydamas juoką, laiks nuo laiko uždainuoja:
Paklydo Vanduutė Maskvoj,
Paklydo, pareieiti negali…
 
Žmonės taip pat žino, apie kokią čia Vandutę partorgas dainuoja. Linksma. Prie kontoros pastato pričiuožia juoda Volga, iš jos išlipa uniformuotas milicijos viršininkas su daug blizgučių, apeina mašiną, atidaro galines dureles, kaip didelė ponia išlipa Vandutė su nemenku ryšuliu – Maskvoj žmonės geri, surinko drabužių, maisto.
Kai viršininką išlydėjo, partorgas, susinervinęs, gavęs iš jo užgaulių priekaištų, atsigrįžo į Vandutę ir ėmė auklėti, kvaile pavadino ir dar kitaip. Vandutė klausė, klausė ir pratrūko: Kas kvailė? Aš? Vo katras iš jūsų, didelę protingų, nuvažioutumet į Maskvą i parvažoutumet su jouda Volga?
Netrukus išskydo šeima, kaip Grigo bitės, kas kur. Motiną pasiėmė sūnus, mokykliniais metais buvęs pripažintas nemokytinu – gyvena abu iš pašalpų. Miestely gyventi neliko nė vienas, tik šiandien kažkurie atvažiavo į atlaidus, susėdo jų vaikai nešienautam kiemely ir užgiedojo, greičiausiai bažnyčioj nugirdę: Pulkim ant kelių visi krikščionys…
Ko če įsistebeilijot, lygu vakų namati?
O aš, mėgindama atsakyti į feisbuko klausimą, apie ką šį rytą galvoju, svarstau, kas toje istorijoj kvaili, kas protingi.