Bars bars tėvelis,
Bars bars tėvelis,
Bars bars
Močiutė neužtars (2), –
   tą kartą užgiedojo. Ir ne daugiau, tik tiek – bars, bars sudėliotus taip, kaip čia išgirsta, po kurio laiko juos nuolat kartojant, kad tėvelis bars, o močiutė neužtars. Palaukus ir vėl taip. Ir vėl. Atkakliai. Periodiškai. Per pajautas susivokiau, kad tai bandymas atitraukti mane nuo rytinių atėjimų prie lango, išstovint prie jo netrumpą laiką. Atrodytų, nieko reikšmingesnio už jo nei ant žemės, nei danguje, nieko, kas nebūtų patirta. Na taip, į tekančią upę antrą kartą neįbrisi, tačiau irgi niekam neduota paneigti tiesos, kad nepaisant kiek kartų įbridęs į Nemuną, o dėl to jo nepadaugėjo. Taip ir čia, žiūrint  į rytinį dangų. Žinai, supranti, kad neprotinga, netgi sarmata taip tuščiai gaišti laiką, tačiau atsitraukti nuo lango neišgali. Ir štai į paramą atėjo nuotrupa dainas, sakyčiau, atėjo įdomiai, atėjo taip lyg būtų pati save užsimiršusi – iš visos dainos pasilikę tik šie dvylika žodžių. Atėjo, neva prireikus jai paprašyti mano paramos – padėti atsiminti jai save. Tačiau (bent pradžioje) atrodė, kad susigundžiusi tokia provokacija, ji irgi šaudo pro šalį, nes mano elgsena nesikeitė: kaip ir anksčiau kiekvieną rytą kaip užkeiktas ateidavau prie lango į įstovėtą vietą, sustodavau įprastoje pozoje, ganiau akis po dangų ir nedaug paisiau, kad dar ir tokia muzika atsiradusi:
Bars bars tėvelis,
Bars, bars tėvelis,
Bars bars
Močiutė neužtars...
  Kas kaip joje man nedaug rūpėję; galvos tvarka nepriekaištingai rūpinosi Eženas Potjė ir Nadežda Konstantinovna. Buvau patenkintas, jog nereikia  rūpintis, kad joje nebūtų tuščia. Ir tikrai –  tuščia galvoje nebuvo. Širdyje gerokai tuščiau, nors jos užlaikymą ir apeigos laikiau prisiėmęs tik sau. Asmeniškai pats tvarkiausi joje rūpindamasis, kad būtų gražiau negu bet kokioje bažnyčioje. Širdies publika labiau apynuogė negu galvos, atsikračiusi sunkesnių daiktų. Neprisimenu, kad kas būtų į ją atėjęs tapsėdamas batais, nenusivožę nuo galvos kepurės ar skrybėlės. Moterys, ir anos nuo galvų nuleisdavo skareles žemyn ir jomis dabindavosi apsirišdamos kaklus. Kiek pamenu visąlaik atrodė, kad širdies reikalus išmanau geriau negu galvos. Dėl tokios priežasties buvo smagu, kad jais užsiima įnamiai  Nadežda Konstantinovna su Eženu Potjė. Nemaniau, kad sugebėčiau šeimininkauti geriau. Tačiau tai nereiškė, kad atsisakęs asmeninės, taigi aukščiausios atsakomybės už galvos (ir visos Savęsp teritorijos) reikalus. Vienok vėlgi sakau, jog įsitikinimas,kad galva atiduota į patikimą  globą, buvo dieviškai aukštas, nors taip atsitikę irgi ne iš karto ir, žinoma, netiesa, kad lengvabūdiškai, nors priekaištų, kad joje šeimininkauja papūgos, deja, nepritrūksta.. Tačiau jų atsiradimo pradinis laikas jau senokai įsiterpė į praeitį, abi papūgos galvoje įsigyveno taip, kad neretai užsimiršta jas ten esant. Jaučiu, žinau jas kaip kūną, kaip nervus ir kol taip – jos man nesopa. O senas tiesas, įskaičiuojant ir, kad, girdi, iš dainos žodžio neišmesi, nesunku pastumti į šalį ir naują laiką priimti suvokiant, kad ir seni daiktai  sugeba persitvarkyti patys savyje. Ir, beje, labai esmingai. Žiū, vakar buvęs vyras šiandieną jau moterimi patapęs: stovi  prieš veidrodį, pudruojasi, dažosi lūpas, sagstosi auskarus, dabinasi karoliais. Buvęs ponas (ar ponaitis) visu kūnu persiformavęs į esamą ponią (ar panelę), pasitaikius progai grakščiai paduoda rankutę atnešti ją pabučiavimui prie džentelmeno lūpų. Tai natūralu taip, kad ir stebėtis nepatogu. Nebent tyliai, nebent  tik sau:
   – Viešpatie, ir valia gi tavo!...
   Nejaučiau nuostabos, girdėdamas atkakliai besikartojančią dainos nuotrupą: bars bars tėvelis // bars bars. O po kurio laiko netgi pamaniau, kad gal pasijausčiau ne kaip, jeigu vieną kartą neišgirsčiau dainuojančios dainos nuotrupos. Taip neatsitiko. Anksčiau atėjo laikas, kai išgirdau:
   – Kodėl neatsiliepi? Juk žinai, ko iš tavęs prašoma...   
   – Numanau. Ir mano tyla, sakyčiau, iškalbi: prašau  netrukdyti ir palikti mane čia, kur esu. Palikti, koks esu.
   – Betgi, Pranuci...
   – Ne, ne. Manęs, kaip giedoriaus jau nėra. Seniai nėra. Ne, ne! Sakiau, kad – ne, – tą patį per tą patį kalbėjau nenuleisdamas akių nuo įsišvietusio ryto ir nebuvo sunku įkeli jo dangun atmintį...
   Įkelti  jo dangun atmintį?
   – Ir ne tik įkelti, bet ir, užkėlus ją ant tinkamesnio debesėlio, išskobti į paveikslą, kaip... kaip daugiau negu paveikslą, kaip gyvastį su atsikartojančiu judėjimu ir išraiška. Panašiai kaip užmiršti dalykai pasirodo per nebylų kiną, – bandžiau  pats save įtikinti galimybe turėti danguje sankrovą atminties, gebančia persiformuoti į kažkada turėtą konkretumą. Atsirandanti išmonė labai ūkanota, be kontūrų, labai suvelta,  bet galbūt per šitą laiką ji ir atsiradusi tokia. Ir galbūt  tai  pretekstas, atsiradęs naujas argumentas, kad ir žioplinėjant po dangų kažkas atsiranda, kad pats žmogus pajaustų, kad  jo tikrovė šiandieną turtingesnė negu vakar. Kad ir jam  imant į  rankas mirtį, o vis tiek ji turtingesnė.
  – O! Viešpatie, ir valia gi tavo!...
  – O kur aš, a? Sakau, atgniaužki saują. Atgniaužk, jeigu iš tiesų nori, kad savas  kraujas  pratekėtų bent iki  šimto metų. Nuo čia prasideda Savęsp, ( Ašašai) šalis. Bent pradžioje, bent iki  šimto metų atrodo, kad  šalis.
   Atgniaužiau saują  ir mačiau panašų į save... Ė, norėjau  pasakyti –  mačiau save panašią į špygutę, bet ir iki jos dar jam reikėję gerokai  ūgtelėti, tačiau nesuabejojau, kad ir šitą dainą jis mokėjo neblogiau kaip aš. Tai jis visą laiką taip:
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars
   Močiutė  neužtars....