Kad žuvys neverktų,
Laiko pirštai akimirkų atšvaitą supa,
O širdies ūkanoj – dar pernykštė žolė.
Ir kad žuvys neverktų, boružės užmigtų,
Tu gaubiesi tuo sopuliu... Tavo kaltė...
Kad užmerktų akis tos blakstienos kaip pievos
Ir giedotų paukštukai baltam debesy,
Kad žinotum, kad jaustum, kad būtum ne vienas,
Kad virpėtų širdis – tu esi, tu esi...
O, kad žuvys neverktų, o tu patylėtum,
Kai sunku bus labai, kai skaudės,
Jei žodžius kas prikeltų, šnibždėkit, sakykit:
„Supos jie ant sidabro žvaigždės“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-09-02 18:33:51
Labai didelė erdvė - nuo vandens gelmių iki sidabro žvaigždės. Ar tokia didelė kaltė, ar tokia didelė ir skaudi vienatvė? Kartais atgaila didesnė už prasižengimą. Tada prasideda savigrauža. Iš tokio būvio išeiti padeda kitas žmogus, tačiau ir savos pastangos turi būti dedamos kuo didesnės. Pasaulis tikrai nėra tobulas ir savos vietos po saule kartais reikia siekti su ne menka pastanga ir be pagalbos. Atsargiai su žvilgančiais paviršiais - po jais dažniau slypi tai, kas nori apspanginti.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-31 20:58:04
Skaudžiai jausminga lyrika.