Kad žuvys neverktų,
Laiko pirštai akimirkų atšvaitą supa,
O širdies ūkanoj – dar pernykštė žolė.
Ir kad žuvys neverktų, boružės užmigtų,
Tu gaubiesi tuo sopuliu... Tavo kaltė...
 
Kad užmerktų akis tos blakstienos kaip pievos
Ir giedotų paukštukai baltam debesy,
Kad žinotum, kad jaustum, kad būtum ne vienas,
Kad virpėtų širdis – tu esi, tu esi...
 
O, kad žuvys neverktų, o tu patylėtum,
Kai sunku bus labai, kai skaudės,
Jei žodžius kas prikeltų, šnibždėkit, sakykit:
„Supos jie ant sidabro žvaigždės“.