Sunku man patikėt, jog kažkada
Draskiau ir svaidžiau tiek eilėdarą, tiek etiketą
Ir ne užutekio ramybę tuo metu rinkausi, bet bangas,
Kurios gerai pavėto ir toli pamėto,
Tačiau atoslūgiai ir potvyniai nugludino kampus
Ir aštrios briaunos dingo it nebuvę.
Dabar tas laikas geras, kurs ramus,
Ne varpas aidi – virtuvėj keptuvė.
Nejau išblausėjau ir išbarsčiau aistras?
Gal paskutinės kibirkštys jau blėsta?
Ne, tik gyvenimas sudėjo viską į vietas.
Suklijavau eilėdaros skutus ir pripažįstu prasmę etiketo.
Nebedraskau, nemėtau – branginu,
Tai, kas į sielą surinkta, tačiau ne į kišenę.
Dabar žinau ant savo kailio kaip skaudu,
Kai nebrendyla švysteli į veidą skaudžią tiesą
Senė!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-08-29 16:46:53
Gal ne kiek išblėsę, kiek pasidarėm išrankūs - jaučiam, kas tikra, kas ne...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-29 11:46:09
Tie laikai kažkaip nutolo gyvenime ir atmintyje.
Tai, kad nebrendyla švysteli į veidą "komplimentą", tai nereikėtų kreipti dėmesio, nes jie tokiu būdu pasikartoja patikusius žodžius, kad nepamirštų.
Kartą ėjau per mašinų stovėjimo aikštelę ir vienas sumanė dideliu greičiu per ją pervažiuoti.Čia dar aš - nenumatyta kliūtis pasipainiojau. Išgirdau komplimentą:" telyčia:, žiūrėk kur eini! Kol atgavau amą, jautuko mašinos vėžės jau buvo atvėsusios.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-08-28 14:33:54
Bene kiekvienas kitaip išjaučiam laiko tėkmę – buvom visi nebrendylom, draskėm ir svaidėm, rinkomės bangas, o ne užutekius, atradom dvasinės ramybės žavesį, nustebom, kad beliko tik poreikis surinkti tai, kas išbarstyta, bet turi tikrąją vertę... Tik kažkodėl šviesiausiai atsimenam jaunystę, kai daugiausiai klydom.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2018-08-28 13:49:33
tiesa labai dažnai ir būna skaudi, o etiketas - tai tik gyvenimo etiketė. Atskirai prekei vis kitas paveikslėlis.
Gal ir sunku patikėti, bet aš prie To pratinuosi savaip: kiekvieną dieną atsigulu ant nugaros, sudedu rankeles ant krūtinės ir užmerkiu akeles. Pats. Vis dar.. Bet ta procedūra labai padeda. Dažnai taip ir užmiegu, bet vis dar pabundu. Kartais pabudęs tuo ir nusistebiu, kartais ir nusipurtau... Va, ką tik perskaičiau (nebepamenu tik kur - o tai jau ženklas...), kad vienas žmogelis vieną kartą mėnesyje eina į kapines naktį pamiegoti... Gražu ir prasminga. Nors man tuo sunku patikėti.