Sunku man patikėt, jog kažkada
Draskiau ir svaidžiau tiek eilėdarą, tiek etiketą
Ir ne užutekio ramybę tuo metu rinkausi, bet bangas,
Kurios gerai pavėto ir toli pamėto,
Tačiau atoslūgiai ir potvyniai nugludino kampus
Ir aštrios briaunos dingo it nebuvę.
Dabar tas laikas geras, kurs ramus,
Ne varpas aidi – virtuvėj keptuvė.
Nejau išblausėjau ir išbarsčiau aistras?
Gal paskutinės kibirkštys jau blėsta?
Ne, tik gyvenimas sudėjo viską į vietas.
Suklijavau eilėdaros skutus ir pripažįstu prasmę etiketo.
Nebedraskau, nemėtau – branginu,
Tai, kas į sielą surinkta, tačiau ne į kišenę.
Dabar žinau ant savo kailio kaip skaudu,
Kai nebrendyla švysteli į veidą skaudžią tiesą Senė!