Ir vėl rytas. Po jo dar vienas. Ir vėl, ir vėl... Jų nepritrūksta, kad  vienas prie kito dėtųsi į savaites, į mėnesius, į... į žmonių  gyvenimus. Net jeigu jie ir tokie, kaip mano, išsimėtęs  ant abiejų rankų delnų ir nebeatsimenu, kur jo pradžia ir  nebežinau, kur pabaiga. Atrodytų, kad didesnės nesąmonės  neišmanysi, bet žmogaus gyvenimas, ko gero, prasideda netgi anksčiau, negu suprantam ir tęsiasi toliau, negu numanom. Kaip šį dalyką suvokti, man irgi netelpa į galvą, tačiau įsiminta net bažnyčių šventoriuose kalbančius, kad, girdi, kipšas ne vienas poras vyžų (ar klumpių) sunešioja, kol, tarkim, Joną su Ona  į porą suglaudžia. Išeitų, kad  jau nuo tokio pobūdžio nežinia  kieno  suplanuotų paieškų prasideda būsimasis keleivis į vystyklus. Tačiau irgi abejotina, ar tuomet, jį keliant į juos, pirmą kartą būna jo ištarta:
   – Labas. Čia aš.
  Gal su Ona ir Jonu (ja ir juo) jau prieš tai jis ne kartą (kad ir iš sapnų) taip sveikinęsis? Gal ten, erdvėse tarp Onos ir Jono, tarp jos ir jo atliekamas svarbiausias darbas, kad  būsimasis žemės žmogus fotografuotųsi būtent atvaizdais, kuriuos žinome, suprantame, kuriuos sukilnojame į fotoalbumus net neįtardami, kad jie tokie anksčiau užprogramuoti. O dairytis po  praeitus laikus man gerokai  įdomiau negu po būsimus. Tačiau ir iš praeities, ir iš ateities, ten surastus dalykus, tempiu į dabartį ir atsargiai  –  kad ir tanką ar atominę bombą –  padedu sau ant delno ir paprašau:
 –  Atsargiai. Nežaiskite. Kol yra ugnis, tol žaislų ant žmogaus delno nebūna,– ir, regisi, kad pats sau neužmirštu pamintyti: kažin, kas dar ant jo, delno, nepadėta? Dabar į tokių objektų sąrašą atsirado ir danguje pamatyta debesėlio pavidalu  plaukusi knyga „Skaitau save“
 Skaitau? Save? 
   – Taigi, taigi, – savaime atsidustu gailėdamasis, ar pamatysiu ją vėl bent kartą? Ten, plaukiančią debesėliu, tačiau  tai nesutrukdė jai persiformuoti iš knygos į gėlę. Vardan ko?  Vardan kokios dingsties taip prireikė? Ir nors tenka paspėlioti,  bet  labai įtaigiai, kartu pagalvojant, kad gėlė pasirodė esanti  svarbesnė, negu knyga, negu  ją ten skaitantis aš. Skaičiau save  ir atsimenu, kaip tokiam vaizdui persiformuojant į gėlę Irna LabokĖ tarusi:
   –  Taigi Snieginė rožė. Rožytė, – kaip delnais paplodama liežuviu liudijo Irma.   O aš dar vis kaip  įbestas ir  užkeiktas, per rytus, per dienas neatsitraukiu nuo lango ir iš visur išgirstu ir nuostabą, ir neišmanymą, ir pasergėjimą neišstovėti grindyse duobės. (Oi, ir  kantrybė! Neišstovėk duobės, Pranuci). Tačiau tai ne tiek neturint  ką  veikti stovėjimas  tinginystėje prie lango, dairantis  po padangę. Tai buvo darbas. Mačiau, kad ten, giliai savyje, gal giliau negu danguje, esu gerokai kitoks. Net rankų galėjo nebūti ir tai, kas sudėta ant jų delnų, taip pat galėję nebūti. Iš ten, tos gilumos, žinojau, kad trečiasis kartas nei sapnuosis, nei vaidensis. Per kūną pradėjo bėgioti skruzdės it suskatusios pasaugoti, kad regėjimai danguje knygos „Skaitau save“ ir Snieginės rožės nebūtų pavadinti miražu. Iki tokio pamatymo reikėję per ilgus dešimtmečius atkakti iki šių  dienų ir kaip užkeiktam stoviniuoti prie lango...   
   – Kad ir be Vatikano, o  beveik  popiežius, – išgirstu atsiliepimą ir pamanau, kad gal nėra, nebuvo jokio suflerio, Gal būt tai Aš šitaip, tik iš kito, labai tolimo laiko, kad  ne tik  pažinti, bet ir atsiminti savęs neįmanoma: – Nagi, nagi, dar  kalbėk,– prašiau į save.
   – Nereikia taip giliai į save. Atgniaužki saują. Ar bent  pragniaužki.
  Tai nebuvo sunkiau, negu matyti danguje debesų paveikslus. Ir net neatrodė, kad tam prireikė bent kiek mano pastangų. Dar akimirka ir aš pajaučiau rankos pragniaužtą saują, o  joje...   
   –  Taigi čia aš, Pranucis.
   – (!...)
  –  Labas. Čia aš. Gal kažkiek kitoks. O gal ir labai kitoks. Aš čia toks  ankstesnis, bet vis tiek Pranucis. Trečias kartas prasideda. Ir  gali būti, kad ankstesnis Pranucis labai išsilygins, susitapatins su knyga.
   –  Ir tuomet? Kaip danguje?
   – Ant delnų išbarstytas žmogaus gyvenimas daugiau negu  knyga. Daugiau. Matai, koks esu mažytis. Tai tik todėl, kad iki  tavo lango man labai toli. Man tu irgi labai mažytis. Ir  vis dėlto abu esame vienas ir tas pats.
  Abu vienas? Ir tas pats?
  – Geriausiai šviesa matosi iš tamsos. O trečias kartas yra irgi tik trečias. Visada nepaprasta yra išbūti ten, kur esi, nepaisant kur.. Išbūti visu savimi. Visu. Iki  lašo. Ir trečias  kartas ne išimtis.
   – Išbūti? Kad ir čia? Prie lango?
   – Kad ir čia, prie lango, – atsiliepė mažylis iš  pragniaužtos  mano rankos  saujos.
   Dar ne kažin kaip nutuokiau, kad primiršti ar užmiršti tekstai pradeda atgaivos procesą. Reiškinys jau buvo  prasidėjęs, retsykiais paleisdamas po odą net pabėgioti skruzdėles.
Regisi, negalvoji apie jį, esi užmiršęs, kad toks tekstas yra, tačiau nežinia iš kur ir kodėl išgirsti po kelissyk pasikartojantį  žodį ar posmo eilutę ir taip reikalaujant asmeniško  paliudijimo: įsiminiau, žinau. Tarkim:
į šitą ugnį įeinu,
į šitą ugnį įeinu, –
   ir dar, ir dar taip, kol neiškentęs atsiliepiu:
   – Į šitą ugnį įeinu,
   kad dūmai jos negraužtų gedulu akių.
   Tuomet atsirasdavo ramybės valandėlė ir galėjau  pamąstyti, kad kažkas kažką svarbaus man nori pasakyti, nes vis tik, o gyvenime gyvenimėli žmogaus! Kad ir kaip gražiai giedotų  bažnyčios, kad ir kaip pakiliai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, po visą pasaulį rankiodami išbarstytus (ir vis barstomus) lietuvius į tautą, o negiedančių, o negirdinčių – daugiau.
   Vėl žvilgt į pragniaužtą rankos saują su mažuliu joje.      
   Lengviau  nepatikėti, kad tai aš, Pranucis, tačiau  jis  nerimstantis, netgi triukšmingesnis už Pranucį  stovinti prie lango.
  – Man tu irgi labai labai mažytis. Ir vis dėlto abu esame vienas ir tas pats, – neabejojo jis, o truputį lukterėjęs: – O ir  mąstome mudu... Taip,  taip, o  ir mąstome  mudu iš vienų smegenų. Nesakau, kad vienodai, tačiau smulkintis dėl to  neverta...