Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie atsakomybę.
Lapkritis. Rytą ji išėjo ant priebučio, nužvelgė kiemą, nesparčiai švintantį rytą, miglos juostą  virš Minijos lankų, pajuto tokią ramybę, tylą, kad nejučia atsidūsėjo. Kad taip visa diena tokia būtų! Ir į darbą nereikia eiti, šventa.
Ne, ne viena ji toje lapkričio ryto tyloje – gretimoj sodyboj stovi  po obelim kaimynė, pasirėmusi grėbliu, žiūri į ją, bet paskuba nusisukti, kai pastebi, kad ją  užmatė – nejau todėl, kad nereikėtų atsakyti į labą rytą?
Dar kartelį kitą brūkšteli grėbliu per švarutėlę veją, padailina krūvelę ką tik sugrėbtų lapų, nueina. Ir ji nueina į tvartą, sužiūri gyvulėlius. Galvoja, kodėl ta kaimynė amžinai nepatenkinta, pikta, nesutaria nei su savais, nei su svetimais, nuolat su visais barasi?
Įdienojus įsiūžavo vėjas. Ji viena namuose, klausosi pažįstamų šnarėjimų, švilpesių, bildesių,  bet jai jauku, tie garsai savi, kol pasigirsta neįprastas klyksmas, dar ir dar kartą. Ji išbėga, bet nieko įtartino nepastebi – tik vėjo gūsis sugirgždina atvirus vištininko vartelius, matyt, atklebeno; kelios vištos vaikštinėja po kiemą. Pavarytos paklusniai sueina į tvartą.
Staiga pasigirsta siaubo klyksmas, katėjimas, per kaimynės kiemą plasnodama, ne tai bėgdama, ne tai skrisdama atpuola jos kanapėtoji višta, paskui ją bėga kaimynė, mosuodama nemenku pagaliu, tvoja juo vištai kartą, kitą, bet iš jaudulio, įsiūčio niekaip nepataiko, višta blaškosi, rėkdama žmogaus balsu, išsigandusi nepastebi atvirų vartelių...
Jai tas vaizdas pasirodo toks juokingas –  boba prieš vištą! Ginkluota!
Užsikvatoja. Paskui neskubėdama, šypsodamasi leidžiasi laipteliais, eina prie tvoros, atsiremia į ją. Tai dar labiau įsiutina kaimynę, bet ją kažkas sutrikdo, judesiai darosi visai netikslūs. Višta slepiasi po agrasto krūmu. Kaimynė pastovi, kol atgauna kvapą – ne juokai tokiai storulei šitaip bėgioti. Paskui neskubėdama eina tvoros linkui, pyktį jos veide keičia nustebimas, akimirką šmėsteli net linksmumas, bet jis skubiai nutrinamas:
– Ko juokiesi? Susitvarkyk vištas!
Tarsi susimokiusios abi moteriškės atsigrįžta į vištą, ši išlenda iš po agrasto, jau nurimusi apsidairo, nutipena vartelių linkui ir išdidžiai pakėlusi galvą nugalėtojos povyza palieka mūšio lauką.
Įvariusi nusikaltėlę, patikimai uždariusi vištininko vartelius, ji buvo beeinanti vidun, bet sustabdė skardus, piktas kaimynės  balsas, tarsi eilinis vėjo gūsis būtų iš naujo įplieskęs laužą:
– Padaryk kap buva!
Nesupratusi tos žemaitiškos greitakalbės, ji ne iš karto tesusivokė, ko iš jos reikalaujama, tik kai dar kelis kartus buvo pakartota:
– Padaryk kap buva! Padaryk kap buva! Padaryk kap buva! – ir aiškiai parodyta ranka vejoje paskleista šį rytą sugrėbtoji lapų krūvelė, pasiėmė grėblį ir nuėjusi kruopščiai juos sugrėbstė, tada visai taip, kaip šį rytą kaimynė, atsirėmė į grėblį ir susimąstė.
Nedrąsiai priėjusi kaimynė palaukė, kol susitiko jų žvilgsniai, ir pasakė:
– Mano vaikui nustatė nepagydomą ligą...
Pastovėjo susiglaudusios ir išsivaikščiojo.
Pareidama ji galvojo ne apie tą skaudžią žinią, tai buvo per sunku ir labai norėjosi būti jos negirdėjus. Galvojo apie atsakomybę. Už viską. Nesvarbu, kas bebūtų nusikaltęs – ji pati, jos vaikas ar jos višta.