Alsus kvėpavimas nusliuogia kaklo linkiu,
nekantrios rankos apglėbia mane...
Tik tavo žingsnių aido nesigirdi,
garsai nugrimzta laiko vatoje.
Girdžiu tave tyliam aistros geluony,
jaučiu jį smingant, kai esi šalia –
dangau, prašau, neleisk jame ištirpti,
nes ten, kur jis – mano jėgų riba...
Kur jis, ten mano upės srauniai teka,
tenai svajonių mėlyni kalnai,
ten tavo žvilgsniai pėdsakus palieka –
bet tu juk šito nežinai...
Eini pro šalį – nerimu užlieji,
kai nusišypsai – pakelia sparnai...
Norėčiau liest tave kaip liečia tik aklieji –
pirštų galiukais jaust, ko nematai...
tu praeini ir vėl manęs nepastebėjęs ---
--- taip gaižiai skauda..
--- gerai, kad tu to nežinai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kava
Sukurta: 2018-08-26 22:56:27
Perskaičiau pirmas 4 eilutes ir supratau, jog nieko nesuprasiu, nes negaliu žinoti, kas yra laiko vata. Tai toliau ir neskaičiau. Bet ačiū.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-08-23 18:36:58
Norėčiau liest tave kaip liečia tik aklieji –
pirštų galiukais jaust, ko nematai...
Tiesiog aukštas pilotažas
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-22 15:32:20
Jaudinančios eilės. Graži minčių ir jausmų raiška.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-08-22 13:09:26
Labai gražu, ir be galo jausminga, o kur komentarai, gal mažai kas beskaito.