Alsus kvėpavimas nusliuogia kaklo linkiu,
nekantrios rankos apglėbia mane...
 
Tik tavo žingsnių aido nesigirdi,
garsai nugrimzta laiko vatoje.
 
Girdžiu tave tyliam aistros geluony, 
jaučiu jį smingant, kai esi šalia –               
dangau, prašau, neleisk jame ištirpti,     
nes ten, kur jis – mano jėgų riba...

Kur jis, ten mano upės srauniai teka,
tenai svajonių mėlyni kalnai,  
ten tavo žvilgsniai pėdsakus palieka –
bet tu juk šito nežinai...

Eini pro šalį – nerimu užlieji,
kai nusišypsai – pakelia sparnai...
Norėčiau liest tave kaip liečia tik aklieji –
pirštų galiukais jaust, ko nematai...

tu praeini ir vėl manęs nepastebėjęs ---
--- taip gaižiai skauda..

--- gerai, kad tu to nežinai...