Štai vanduo tau iš tyro šaltinio,
Kur nustojo srovėti nūnai,
Nuo jo mirštantys sveiko, atgijo,
Nuo jo kilo gyvent amžinai.
Nieks stebuklo to vardo nežino.
Ar atspėti bent kart mėginai?
Bet pradingo – dabar laukas plynas,
Versmėje – ne vanduo, bet nuodai.
Kas ragavo, tas krito kaip lapas,
Ne gyvybė joje, bet mirtis,
Lūpos drėgnos, nuo prakeiksmo šlapios,
Užrakinta už jų paslaptis.
Tiktai vėjas į vandenį plakas,
Kartais šiaušia bangas ir vilnis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-08-19 14:45:55
Prasmingas sonetas
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2018-08-17 14:28:35
Puikiai suvaldyta mintis. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-08-17 12:36:31
puikus sonetas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-08-17 11:38:36
Supratau apie ką norite pasakyti, apie tikrąją versmę iš tyro šaltinio ir apie kitą, kuri pražudo ne vieną, išraiškingai sueiliavote.