Štai vanduo tau iš tyro šaltinio,
Kur nustojo srovėti nūnai,
Nuo jo mirštantys sveiko, atgijo,
Nuo jo kilo gyvent amžinai.
 
Nieks stebuklo to vardo nežino.
Ar atspėti  bent kart mėginai?
Bet pradingo  –  dabar laukas plynas,
Versmėje – ne vanduo, bet nuodai.
 
Kas ragavo, tas krito kaip lapas,
Ne gyvybė joje, bet mirtis,
Lūpos drėgnos, nuo prakeiksmo šlapios,
Užrakinta už jų paslaptis.
 
Tiktai vėjas į vandenį plakas,
Kartais šiaušia bangas ir vilnis.