Aš nenoriu kalbėt apie ateitį,
Apie orą, draugus ir vaikus.
Šiąnakt mano mintis žvaigždės atima
Ir lopšys šiąnakt mano – dangus...
Debesų pataluose taip minkšta,
Kvepia džiūstančių pievų malda.
Ir taip jaukiai čiurlena tarp pirštų
Laimės upė... Ta laimė – greta...
Nesupykit – renkuos šiąnakt tylą –
Jau iš tolo regiu ten save.
Tik nukritęs per pusę suskyla
Nuo šakos obuolys... Vėl tyla...
2018 m. rugpjūčio 9 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-13 20:48:13
Kartais tyla būna iškalbingesnė už bet kokią kalbą.
Kokie esame mes - tokia ir mūsų laimė. Svarbu ją atpažinti ir nepraeiti pro šalį.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-08-13 17:43:11
Ne visada skyla, greičiau įsidaužia. Džiaugiuosi, kad laimė netoli.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-08-12 22:54:10
Tyla gera byla
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-08-10 09:17:11
Jaukus ir įtraukiantis tekstas...