Pašėlę debesų kalnai širdy nusėda,
Ir baltu vieškeliu – ieškojimų – eini.
Keista ramybė... Tau visai ne gėda:
Praradimus, klaidas atstumt gali...
Graudumą kaip atstumti, nežinosiu –
Judėjimo virsme, būties kaitoj esu...
Keista ramybė maldą sugrąžina –
Esu kažkur aukštai, virš debesų.
Žmogaus lemtis – stebuklas Dievo,
Slaptingoji žmogaus būties gelmė...
Pašėlę debesų kalnai širdy nusėda,
Tu svoki: čia slypi nuodėmė.
Nušvinta debesys, sprogdina medis žiedą,
Tu taip arti esi prie jų būties esmės,
Kad šviesiu laukimu – ieškojimu – pražystum,
Priglaudęs maldai ranką prie širdies...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-08-14 06:56:58
puikio eilės, gilios ir pagaulios, pasiimu, ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-13 20:29:58
Nuoširdžios, elegiškos, dvelkiančios viltimi eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-08-10 09:00:30
labai jauku ir gilu, iš širdies gelmių.