Pašėlę debesų kalnai širdy nusėda,
Ir baltu vieškeliu – ieškojimų – eini.
Keista ramybė... Tau visai ne gėda:
Praradimus, klaidas atstumt gali...
 
Graudumą kaip atstumti, nežinosiu –
Judėjimo virsme, būties kaitoj esu...
Keista ramybė maldą sugrąžina –
Esu kažkur aukštai, virš debesų.
 
Žmogaus lemtis – stebuklas Dievo,
Slaptingoji žmogaus būties gelmė...
Pašėlę debesų kalnai širdy nusėda,
Tu svoki: čia slypi nuodėmė.
 
Nušvinta debesys, sprogdina medis žiedą,
Tu taip arti esi prie jų būties esmės,
Kad šviesiu laukimu – ieškojimu – pražystum,
Priglaudęs maldai ranką prie širdies...