Santrauka:
Praėjusių tolimų vasarų aidas
2000 m.
Vėjas žaidžia sūpynes šakomis,
švelniai kedena žalius lapus,
palengva čiuožia jūros bangomis,
liauną nendrę lenkia perpus.
Žaismingai pusto pamario smėlį,
juo apkloja gražuoles kopas,
kartais uždengia padangių mėlį
ar pašiaušia bangas baugias.
Vėtrai užėjus pušys dejuoja,
senais kamienais aidi aimana,
gležnom pušaitėm kopas nukloja,
išties, jų būklė tampa vargana.
Pašėlusiai siaučia jūros bangos,
ardo krantus su jėga atkaklia,
žvėrelius slepia eglaičių šakos,
išsigandę paukšteliai nutyla staiga.
O jūra šniokščia vis, vaitoja ir
galingos bangos daužo krantus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-02 21:45:35
Vaizdingos ir įspūdingos eilės.
Kiekvienas rašantysis kuria apie tai kas padaro įspūdį. Audra negyvenančiam pajūryje, o atvažiuojančiam į metus kartą (geriausiu atveju) yra pakankamas stimulas išreikšti vaizdą eilėraštyje.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-08-02 16:45:12
Jūros motyvas yra dažno rašančiojo kūryboje. Ačiū. Kiekvienas skaitytojas mąsto savitai...
Vartotojas (-a): kava
Sukurta: 2018-08-02 15:29:17
Ką tu man sakai eilėrašti? Galingos bangos tebedaužo krantus? Taip buvo nuo jūros pradžios, taip bus iki mano mirties ir vėliau. Tai ką tu man sakai, eilėrašti?