Vėjas žaidžia sūpynes šakomis,
švelniai kedena žalius lapus,
palengva čiuožia jūros bangomis,
liauną nendrę lenkia perpus.
Žaismingai pusto pamario smėlį,
juo apkloja gražuoles kopas,
kartais uždengia padangių mėlį
ar pašiaušia bangas baugias.
Vėtrai užėjus pušys dejuoja,
senais kamienais aidi aimana,
gležnom pušaitėm kopas nukloja,
išties, jų būklė tampa vargana.
Pašėlusiai siaučia jūros bangos,
ardo krantus su jėga atkaklia,
žvėrelius slepia eglaičių šakos,
išsigandę paukšteliai nutyla staiga.
O jūra šniokščia vis, vaitoja ir
galingos bangos daužo krantus...