Santrauka:
Bevek susitaikymas su likimu.
Praradau ir tave, bet negaila,
Išopėjime mano širdies,
Kaip įkyrią, pabodusią dainą
Laiko užribin
mintys nusvies.
Kai nėra, tai, sakau, ir nereikia,
Kam kabintis, jei lūžta šaka.
Viską gydo prabėgantis laikas
Ar mainais vėl
pasiūlo kažką.
Per brangu! Per pigu! Kaip sulygti?
Visagalis skaičiuot nepadės,
Tenka spręsti gyvenimo lygtį,
Verpti giją
iš vilnų vilties.
Ir tada, kai žinojimas gęsta,
Lyg apsėstas rasotais rytais
Surandi laiko potvyniuos brastą,
Pats save
pamatai iš aukštai.
Likęs vienišas, liūdnas, bedalis,
Gaila daros, jog dar gyveni.
Tarp būties – nebūties tik brūkšnelis,
Gimstam patys,
išeinam vieni.
Praradau net tave, jau negaila,
Nors buvai kažkada artima.
Kur dabar tu nuklydusi, meile?
Nebešildai,
o greitai žiema!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-08-02 09:17:08
Labai vaizdingos eilės.
Literatūriniam personažui: Gal vis tik nebuvo tiek artima, jeigu prasilenkėte kaip du laivai, susitikę vandenyne? Jei buvo abejotinas artimumas, tai ir žiemos metu vargu ar džiaugsmo ir šilumos suteiks.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2018-08-02 08:20:21
Puikios eilės. Ačiū. :)
Vartotojas (-a): kava
Sukurta: 2018-07-31 17:53:06
Taip įprasta sakyti, kad prabėgantis laikas viską gydo, bet geriau pagalvojus - jis žudo. Ir nepalieka žaizdų, randų, nieko nepalikdamas
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-07-31 17:30:00
Gyventi reikia ir žiemą...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-07-31 15:51:42
Pasiimu. Dėkui.