Praradau ir tave, bet negaila,
Išopėjime mano širdies,
Kaip įkyrią, pabodusią dainą
Laiko užribin
              mintys nusvies.
 
Kai nėra, tai, sakau, ir nereikia,
Kam kabintis, jei lūžta šaka.
Viską gydo prabėgantis laikas
Ar mainais vėl
                   pasiūlo kažką.
 
Per brangu! Per pigu! Kaip sulygti?
Visagalis skaičiuot nepadės,
Tenka spręsti gyvenimo lygtį,
Verpti giją
                   iš vilnų vilties.
 
Ir tada, kai žinojimas gęsta,
Lyg apsėstas rasotais rytais
Surandi laiko potvyniuos brastą,
Pats save
                   pamatai iš aukštai.
 
Likęs vienišas, liūdnas, bedalis,
Gaila daros, jog dar gyveni.
Tarp būties – nebūties tik brūkšnelis,
Gimstam patys,
                        išeinam vieni.
 
Praradau net tave, jau negaila,
Nors buvai kažkada artima.
Kur dabar tu nuklydusi, meile?
Nebešildai,
                       o greitai žiema!