Ko taip daužais, mana širdele,
Dėl ko nerimsti, ko taip aimanuoji?
Ar neramu Tau, ar Tavy kur gelia,
Kelintą naktį juk kaip sužeista vaitoji.

Ar Tu jauti nelaimę, gal pavojų,
O gal liga manęs už kampo tyko?
Tu pasakyk, aš Tau ranka pamoju –
Na kas, mažoji mano, Tau nutiko?

Gal nepatinka prisipažinimai meilės,
Juk aš dėl jos kasdien tikrai aukojuos.
O gal tos kvailos parašytos eilės,
Bet juk ir jas rašyti jau nustojau.

Gal Tave trikdo šaltas mano būdas,
O gal ruduo, lietus, ar sniegas?
Aš juk žinau, stiprybė Tavy glūdi,
Juk neišsemtos visos Tavo jėgos.

Tu nevaitok, nes ir mane užgauni,
Tada verkiu, verčiu Tave kentėti.
Ir visą viltį tartum vandeniu nuplauni,
O aš juk noriu džiaugtis ir mylėti...