Lai kalba žvilgsniai ir atodūsiai, ne žodžiai,
Ne skambios priesaikos ir ne poetų eilės.
Yra ženklai, kurie gyvuonį kiaurai skrodžia,
Kas nenutrūksta, nors atrodė – baigės.
Giesmių giesmė. Aistra tarytum žaibas,
Tad kiautas plyšta jausmo sulai plūstant.
Rimčiau, nei rimta – žeidžia tas, kas žaidžia,
Tačiau esybei jau per ankštas lukštas.
Ir tiesias rankos tarsi veržlios virkščios,
Kad nužiūrėtą atramą pasiektų,
O blaivininkas jaučiasi it girtas
Ir žodžių atsargos išsisemia poetui.
Lai kalba žvilgsniai – įžanga glamonės,
Kai tvaska tvinksniai naują nartų ritmą.
Mes – ne dievai. Mes – du mirtingi žmonės,
Prie savo Rojaus ką tik susitikę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2018-07-31 19:02:03
Pabaiga stulbinamai graži. Ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-29 17:56:19
Eilės kupinos jausmo ir išminties.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2018-07-27 15:29:40
Labai gražus eilėraštis. Puikus tiesiog.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-07-27 11:24:57
...mes - du mirtingi žmonės, prie savo rojaus susitikę... Ar gali būti gražiau???