Lai kalba žvilgsniai ir atodūsiai, ne žodžiai,
Ne skambios priesaikos ir ne poetų eilės.
Yra ženklai, kurie gyvuonį kiaurai skrodžia,
Kas nenutrūksta, nors atrodė – baigės.
Giesmių giesmė. Aistra tarytum žaibas,
Tad kiautas plyšta jausmo sulai plūstant.
Rimčiau, nei rimta – žeidžia tas, kas žaidžia,
Tačiau esybei jau per ankštas lukštas.
Ir tiesias rankos tarsi veržlios virkščios,
Kad nužiūrėtą atramą pasiektų,
O blaivininkas jaučiasi it girtas
Ir žodžių atsargos išsisemia poetui.

Lai kalba žvilgsniai – įžanga glamonės,
Kai tvaska tvinksniai naują nartų ritmą.
Mes – ne dievai. Mes – du mirtingi žmonės,
Prie savo Rojaus ką tik susitikę.