Atėjo vasara, ruduo ateis ir išeis,
bet skirtą misiją tęst vėl sugrįžta,
tu norėtum pasilikt akimirkai ilgesnei,
norėtum pamatyti krašto viziją svajotą.
Deja, neesi metų laikas ir tau lieka
tik ilgesnė ar trumpesnė dekada,
juk ir ne mažas, krykštaujantis vaikas –
žinai, vienintelė neužarta vaga – trumpa.
Nejaugi dar svajoji – kuri, planuoji:
gal tik laiką – prasme užpildyt nebegali,
tad nieko nesurinksi į tuščią skreitą,
o krašto vizija tau – tolima, nyki...
Bet vis tiek lūkuriuoji, ilsiesi – gal
lemiamai minutei dar kaupi jėgas,
žinai, į paskutinę vagą nieko nesėsi –
paliksi gyvenime neužpildytas spragas.
2011 m. liepos 10 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-20 12:54:24
Prasmingas kūrinys.
Vagos ilgio niekas nežino.
Reikia ne matuoti, o paprasčiausiai gyventi.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2018-07-19 13:04:18
"lemiamai minutei dar kaupi jėgas,"
Visada laukiame to, kad bus geriau... ;)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-07-19 12:21:21
Gyvenimiškos mintys, turinčios prasmę.