Atėjo vasara, ruduo ateis ir išeis,
bet skirtą misiją tęst vėl sugrįžta,
tu norėtum pasilikt akimirkai ilgesnei, 
norėtum pamatyti krašto viziją svajotą.
Deja, neesi metų laikas ir tau lieka
tik ilgesnė ar trumpesnė dekada,
juk ir ne mažas, krykštaujantis vaikas –
žinai, vienintelė neužarta vaga – trumpa.
Nejaugi dar svajoji – kuri, planuoji:
gal tik laiką – prasme užpildyt nebegali,
tad nieko nesurinksi į tuščią skreitą,
o krašto vizija tau – tolima, nyki...

Bet vis tiek lūkuriuoji, ilsiesi – gal
lemiamai minutei dar kaupi jėgas,
žinai, į paskutinę vagą nieko nesėsi –
paliksi gyvenime neužpildytas spragas.

2011 m. liepos 10 d.